Ramoji revoliucija forme: Robert Mangoldo pasaulis
Robertas Mangoldas 1960-ųjų amerikietiškojo meno kraštode išryškėjo kaip svarbi figūra, nors jo įtaka nebuvo skirta bombastiškumui ar akivaizdiems gestams. Vietoj to, tai buvo tyli revoliucija – subtilus tradicinės tapybos konvencijų demontavimas, atvėręs kelią naujiems formos, spalvos ir suvokimo tyrimams. Gimęs 1937 m. Niujorko valstijoje, North Tonawanda, Mangoldo kelias į lygiavertį minimalizmo paveikslautoją ne iškart buvo aiškus. Pradinai jis siekė inžinerijos studijų, kol pajuto neįtrūkamą meninės išraiškos trauką, galiausiai įgindamas laipsnius Buffalo universitete ir Yale universiteto dailės mokykloje. Šis ankstyvas susipažinimas su techninėmis disciplinos galibėmis galbūt nustatė vėlesnį jo tapybos itin kruopštų požiūrį, kuriame svarbiausia yra tikslumas ir koncepcinis griežtumas. Mangoldo kelionė prasidėjo Abstraktinio ekspresionizmo šešėlyje, tačiau jis greitai pajautė norą kažko labiau suдержаusnio, intelektualaus – atsitiktinio emocinio subjektivizmo atsisvajavimo nuo objektyvaus meno pagrindinių elementų tyrimo.
Pionierių įtaka ir stiliaus gimimas
Mangoldo meninė plėtra buvo giliai įforminta susitikimų su abstrakcijos milžinais, kurie buvo prieš jį. Austerausi
Kazimirio Malevičiaus geometriniai formai, kruopščiai subalansuotos
Pieto Mondriano kompozicijos ir platus
Barnetto Newmano spalvų laukai – visa tai giliai rezonavo jo viduje, tapdamas pagrindu jo pačios unikalios vizijos kūrimui. Jis nebuvo tiesiog šių meistrų imitatorius; prieš Counter, jis įsisavinėjo jų esminę principinę prasmę – redukciją prie būtinių formų, pabrėžimą plokštumai, erdvinių santykių tyrimą – ir perinterpretavo juos per išskirtinai šiuolaikišką prizmę. Šis laikotarpis pažymėjo tyčinį gestinio intensyvumo, būdingo Abstraktiniam ekspresionizmui, atmetimą. Mangoldas siekė pašalinti bet kokį paveikslautojo rankos pėdsaką, siekdami asmeniškos objektyvumo pojūčio. Būtent šio siekio metu jis pradėjo eksperimentuoti su formos paveikslų audiniais – tai tapo jo brandaus stiliaus apibrėžimo ženklu. Tai nebuvo于arbitrinės formos; tai buvo kruopščiai apgalvoti intervencijos, sudarytos iššūkį pateikti pačiai tapybos esmei – tam, kas tapybos *gali* būti.
Formos audiniai ir koncepcinis griežtumas
Formos audinių įvedimas Mangoldui nebuvo tik estetinio pasirinkimo elementas; tai buvo koncepcinis sprendimas. Atsisakydamas tradicinio stačiagialio formato, jis sutrikino įregėtą ryšį tarp vaizdo ir pagrindo, priversdamas žiūrovus susidurti su tapybos fiziškumu kaip su objektu erdvėje. Jo kompozicijos paprastai pasižymi geometrine abstrakcija – papermintomis formomis ir linijomis, išdėliotomis su itin dideliu tikslumu. Šios formos nėra vaizduojamosios; jos nesukaigia nieko už savo ribų. Vietoj to, jos egzistuoja grynai kaip spalvų ir linijų susiekejimai, kvėdami kontempluoti jų prigimtines savybes. Mangoldo paletė dažnai yra nuolaidi, teikianti pirmenybę subtiliems pasteliniams tonams, kurie sukuria atmosferos efektus neperkraudami žiūrovos. Šis suдержаtumas išsiskleidžia ir jo technikoje: paviršiai yra gludūs ir vientiski, be traukų ar bet kokio kito rankinio manipuliavimo įrodymo. Rezultatas – ramybės ir atsirėmimo pojūtis – tapybos, kuri atrodo kartu ir buvanti čia, ir tolimi, kvėdanti ilgą stebėjimą. Didžiosios serijos, tokios kaip
Plane/Figure Series, su jos skirstančiomis audinio kompozicijomis, ir
Ring Series, featuring apskritas formas stačiagaliuose laukuose, demonstruoja jo nuoseklų įsipareigojimą šiai pagrindinei filosofijai.
Palikimas ir ilgalaikis poveikis
Robertas Mangoldas yra neabejotinas įtakotas šiuolaikiniame lauke. Jis playing lemingą vaidmenį formuojant minimalistinės tapybos vystymąsi, išplėsdamas abstrakčiosios dailės galimybes ir iššūkį teikdamas konvencinei reprezentacijos supratimui. Kartu su tokiais menininkais kaip Robertas Rymanas, jis atstoko minimalistinės tapybos širdį – įsipareigojimą koncepciniam griežtumas ir forminei redukcijai. Jo darbai buvo plačiai eksponuojami muziejuose ir galerijose visame pasaulyje, radę namus tokiuose žymiuose kolekcijose kaip MoMA (Niujorko Šiuolaikinio meno muziejus), Metropolitanos meno muziejus Niujorke ir Tate Modern Londone. Be savo tapybos, Mangoldo tyrimai išsiplėtė į
sieninius paveikslus, didelio mastelio darbus, skirtus sąveikos su architektūrinėmis erdvėmis, bei
Column Structure Series, kurioje tyrikojama vertikalumas ir erdvinių santykių dinamika. Jo palikimas nėra tik konkrečios sukurtos formos; tai klausimai, kuriuos jis iškėlė – klausimai, kurie ir šiandien rezonuoja su menininkais, kovojais su meno pagrindiniais elementais ir abstrakcijos galimybėmis. Jis įrodė, kad gili meninė išraiška gali kilti ne iš grandioziškų gestų, o iš tylios, nuolatinės formos ir spalvos tyrimo.
