Autorius
Gimė Dadlis, Jungtinė Karalystė
Ankstyvas gyvenimas ir meninės pamokos
Tomas Filipsas, gimęs 1770 metais Darlio mieste, Vorčesteršyre, iškilęs iš kuklių pradžių, netrukus tapo žymiausia britų meno figūra XIX amžiaus pabaigoje ir pradžioje. Jo pirmosios meninės pamokos nebuvo tradicinės tapybos srityje, o stiklo piešimo amatas pas Fransisą Egintoną Birmingame. Ši pagrindinė patirtis suteikė jam kruopštų dėmesį detalėms ir spalvų bei šviesos supratimą, kuris vėliau apibūdins jo portretus. Leminga akimirka įvyko 1790 metais, kai Filipsas nuvyko į Londoną, turėdamas Benjamino Vesto, to meto pirmaujančio menininko ir Karališkos akademijos pagrindinio veikėjo, rekomendacinį laišką. Vesto patarimai atvėrė Filipsui duris, užtikrindami jam darbą St Džordžo koplyčios vitražų tapyme Vindzoro pilyje – projektas, leidęs tobulinti jo įgūdžius didelio architektūrinio konteksto sąlygomis. Ši ankstyva patirtis su didelio masto dekoratyviniais darbais neabejotinai formavo jo kompozicinius gebėjimus ir vertinimą naratyviniam pasakojimui mene. 1791 metais Filipsas oficialiai įstojo į Karališkos akademijos studentus, žymėdama jo formalios meninės edukacijos pradžią ir integraciją į įsitvirtinusiame meno pasaulyje.
Portretų meistras: stilius ir temos
Filipsas greitai rado savo nišą portreto srityje, nors turėjo naršyti konkurencingoje aplinkoje, kurioje jau buvo žymūs menininkai Tomas Lorensas ir Džonas Hoperis. Pradžioje jo modeliais dažniausiai buvo nežinomi asmenys, tačiau atsidavimo ir įgūdžių dėka jis nuolat kildavo socialine hierarchija, pritraukdamas vis svarbesnes figūras į savo studiją. Jo stilius pasižymėjo kruopščiu realizmu, atspindėjusiu ankstyvų pamokų stiklo piešimo srityje ir to meto vyraujančio meno skonio įtaką. Jis turėjo gebėjimą užfiksuoti ne tik fizinį panašumą, bet ir dalelę modelio charakterio bei intelekto. Šis talentas pasirodė ypač vertingas atvaizduojant „genijų žmones“ – mokslininkus, rašytojus, poetus ir keliautojus“, kurie tapo nuolatine jo kūrybos tema.
Karališkos globos ir akademiniai pripažinimai
1804 metais buvo reikšmingas posūkis Filipso karjeroje, kai jis buvo išrinktas Karališkos akademijos nariu kartu su Viljamu Ovenu. Šis pripažinimas sustiprino jo padėtį meno bendruomenėje. Netrukus po to jis persikėlė į 8 George Street, Hanover Square – prestižinį adresą, kuris liko jo namais ir studija kitus keturis dešimtmečius. Jo klientų ratas tęsėsi plečiantis, apimdami karališkosios šeimos narius ir aristokratiją. Jis tapė Velso princo (vėliau Džordžo IV), Stafford markizės ir lordo Thurlow portretus, be kitų. Ypač garsus portretas iš šio laikotarpio yra Viljamo Bleiko portretas, dabar saugomas Nacionalinėje portreto galerijoje – darbas, gerbiamas už jautrų poeto intensyvaus žvilgsnio ir vizionieriškos dvasios atvaizdavimą. 1808 metais Filipsas pasiekė pilną akademinį statusą, pristatydamas savo diplomatinį darbą Venera ir Adonis, laikomas vienu iš jo įspūdingiausių kūrinių, rodantį nukrypimą nuo gryno portreto į ambicingesnį naratyvinį tapybą.
Vėlesni metai: profesūra ir palikimas
Filipso indėlis į meno pasaulį apėjo jo pačių paveikslus. 1825 metais jis buvo paskirtas Karališkos akademijos tapybos profesoriumi, pakeisdamas Henrį Fuselį – poziciją, kurią ėjo iki 1832 metų. Šis vaidmuo leido jam dalintis savo žiniomis ir patirtimi su siekiančiais tapti menininkais, formuojant naują britų tapytojų kartą. Jis paskelbė Paskaitas apie meno istoriją ir principus 1833 metais, siūlydamas įžvalgų apie savo meninę filosofiją ir pedagoginį požiūrį. Nors jo vėlesniais metais šiek tiek sumažėjo viešumas, Filipsas išliko gerbiamu meno bendruomenės nariu iki mirties 1845 metais. Jo palikimas slypi ne tik daugybėje sukurtų portretų – užfiksuojant daugelio jo laikmečio žymių figūrų panašumus – bet ir jo atsidavime meno švietimui bei indėlyje į britų portreto plėtrą. Jis paliko po save kūrinių rinkinį, kuris atspindi tiek techninį įgūdį, tiek kultūrinio kraštovaizdžio smalsumą savo eros metu. Jo dėmesys detalėms, kartu su jautrumu charakteriui, užtikrina jo vietą kaip reikšmingą XIX amžiaus britų meno figūrą.
Muziejus
Parodoma Petworth, Jungtinė Karalienija
Petworth House istorija
Petworth House – tai XVII amžiaus pabaigos I kategorijos stastų namas, įsikęs West Sussex apskrities, Anglijos, Petworth parishijoje. Dabartinė konstrukcija buvo įk piloteda 1688 metais šeptojo Somerset karališkosios šeimos šeštojo dviesečio, Charles Seymour, kurio architektūrinės ambicijos buvo atspindžite šio būsto didingumui. Šis pastatas pakeitė ankstesnį dvarą ir buvo sukurtas taip, kad atitiktų to laikmečio architektūros lūukuosius. Būstas daugybę kartų tarnavo kaip pietinė Northumberland karališkosios šeimos, Percy šeimos, namai.
Turto valdymas per kelias išckiantes šeimijas, įskaitant Wyndham šeimą, pasikeitė laiku. 1947 metais Charles Wyndham, trejiysis Leconfield baronai, perdavė namus tautai. Nuo to laiko turtas yra National Trust valdomas kaip Petworth House & Park. Namas išlieka itin svarbi vieta, skirta išlaikyti kolekcijas, kurias sukaupė jo buveusiųjų šeimų šeimoje.
Architektūra ir pastato stilius
Šiandieninė Petworth House konstrukcija yra XVII amžiaus pabaigos kūrinys, šis būstas buvo perstatytas tarp 1688 ir 1702 metų. Projektuotas baroko stiliaus estetiką įtvirtinantis, namas buvo įkvėstas didžiųjų Europos rūsyų, kuriuose ypatingas dėbis buvo skiriamas tvirtai tvarkai bei simetrijai. Šį architektūrinį charakterį dar labiau išskiria meistriškas Grinlingo Gibbonso medžio skulptūra, kurios detalės iki šia diena yra neatsiejami interjero elementai. XIX a. septintajame dešimtmetyje, architektas Anthony Salvinas vadovaujantis, pastatas patieko svarbių transformacijų.
Interjero erdvės atspindi skirtingus architektūrinės evoliucijos ir tobulinimo epochas. Šaltumoji galerija (North Gallery) buvo prie namo pridėta 1824–1825 metais. Salone žemę klostia Axminster kilimas, kurio ornamentiką sukūrė Robertas Adamas. Šie elementai formuoja daugiamebrazdę pastato istoriją, kurioje baroko pamatai susitinka su vėlesniais viktorienos ir regency stiliaus papildiniais.
Didysis meno kolekcija
Ši kolekcija apima g fine art, apimančią kelis amžius, ir yra saugoma būtent šioje rūmai, išlaikant savo pradinį kontekstą. Šis meno lobis apima svarbius portretus bei skirtingų žanrų kūrinius – nuo griežtų oficialių portretų iki nuostabių peizažų. Šie eksponatai yra neatsiejami nuo paties architektūrinio kambarių struktūros, papildydami ir formuodami unikalią interjerų atmosferą.
Didieji reprezentaciniai salonai žaidžia su šviesa ir šešėliais, kuriuose pristatomi tokio lygio meistrai kaip Anthony van Dyck, J. M. W. Turner, Joshua Reynolds bei Thomas Gainsborough. Kolekcijoje galima atrasti Titian ir William Blake darbus, kartu su John Constable kūriniais. Šie meno šedevrai išliko beveik nepakitę tais kambariais, kuriuose jie kadaise buvo eksponuojami kartu su prabangiu mobiliuku ir dekoratyviniais daiktais, kurie suteikė jiems gyvenalumo.
The Right Honourable George Grenville, 1767 - Joshua Reynolds
Macbeth and the Witches, 1786 - Joshua Reynolds
A Vision of the Last Judgment, 1808 - William Blake
Cattle at a Fountain, 1786 - Thomas Gainsborough
Jessica, 1828 - J. M. W. Turner
An Unknown Cardinal, 1545 - Titian
Kolekcijos šedevrai
Šio rūmai širdyje slepia ne tik architektūrą, bet ir ilgalaikį Northumberland bei Seymour/Somerset šeimų mecenatavimą, kurio atliekančiuosiuose veiksmu šis taperių ansamblis kviečia pasiklysti per laiko sluoksnius. Anthony van Dyck meistriškas portretų menas tapo neatsiejami nuo paties kambarių architektūrinio esmės, kur karaliui Karoliui I, meistriškai vaizduotam meistriškai ant žirgo, bei Lady Dorothy Percy veidams suteikta neeilinė gyvybė. Šie darbai išlieka savo pradinėje aplinkoje, kartu su prabangiu baldų ir dekoratyvinių daiktų ansambliu, kurie prieš amžius juos lydėjo, taip išlaikant istorinį vientisumą. Titian kūryba taip pat puikiai atstresia šią kolekciją, kurioje žvelgiame į tokius darbus kaip nežinomas kardinalas bei nežinomas vyras juodu plūdučiu šešuliu.
Peizažų ir figūratyvinės tradicijos šiame palauktoje yra atstatytos kelių iškyliausių menininkų. Pavyzdžiui, apie 1774–1777 m. sukurtas Thomas Gainsborough kūrinys Rocky Wooded Landscape with Rustic Lovers by a Pool buvo įsigijęs per 3-ąjį Egremonto aikštulį. Čia taip pat gyvena J. M. W. Turner peizažai, kurių dauguma buvo įkvėsti nuobastų vaizdais iš aplinkinio parko žemės. Joshua Reynolds kolekcijai padarė didelę įtaką savo portretų serija, kurioje išskiriami Macbeth and the Witches bei Charity. Kolekciją papilduo William Blake darbai, tokie kaip mistiškas A Vision of the Last Judgment.
The Right Honourable George Grenville, 1767 - Joshua Reynolds
Cattle at a Fountain, 1786 - Thomas Gainsborough
Jessica, 1828 - J. M. W. Turner
A Scene from 'The Wife of Bath's Tale', 1812 - Henry Fuseli
Platūs elnių parkas
Aplink namus driekiantį 700 akrų elnių parką landšaftą sukūrė pats Capability Brownas. Šis gamtos kraštovaizapis vėliau buvo amžinistai įtvirtintas J. M. W. Turneros paveiksluose. Teritoriją papuošia 12 akrų dydžio medžių sodas, žinomas kaip „Malonumo žemė“ (Pleasure Ground). Šių žemės vastų lankytojus gali išvystyti dorikos stiliaus świątyklę bei ionikos stiliaus rotundą.
Parko žolynėse gyvena didelė apyvataiškių elnių stia. Visame tenkiniame galima pamatyti daugiau nei 700 apyvataiškių elnių. Šis parkas išlieka esminiu Petworth House kraštovaizrio akcentu.
