Minties tamsioji kambarija
Tamsi studija Miunche saugo kapinės tylą. Viduje, Edgaras Ende sėdi arba liesiškai guli totoje nežinomybėje, laukdamas. Jis neieško šviesos; jis ieško jos absence – šviesos nebuvimo. Tai jo ritualas. Norėdamas užfiksuoti tai, ką jis vadina priešlogis vizijomis, jis pirmiausia turi ištuštinti savo sąfeitę. Šioje tuštumoje pradeda judėti motyvai. Jis naudoja pieštuką, specialiai sukurtą su nedidele pritampa šviesa – mažą ugnies kibrelį tamsiame tamsyje, leidžiantį jam piešti šeimples, iškylančius iš šešėlių. Tai nėra tiesiog piešiniai; tai pirmieji susidūtyms su angelsais ir demonais, fantastiškių metamorfozių, kurios nepasiduoda budriai pasauliui, drebtėjimai.
Šis procesas yra lėtas ir kruopštus. Jis gali pasinerti į šią tamsą daugiau nei dviejų valandų, kol viena vienintelė ezdio tapas ar guasžas prisiečia prie drobios. Kai kūrinys galiausiai išsirenda į šviesą, jis atneša su savimi sunkios atmosferos pojūtį. Draugai ir šeima susirenka stebėti baigtą darbus, dažnai praleisdami valandas intensyvios diskusijose apie keistą, paslaptis ištraukusią podavę vaizdinį, kuris buvo išsivelo iš juodumos.
XX amžiaus šešėliai
Jo gyvenimo trajektorija gwałtingai pasikeičia kartu su politinėmis Vokatijos bangomis. 1930-aisiais, kai jo surrealistinės tapyba pradeda pritraukti kritikų dėmesį, į intervenciją prisideda nacių vyriausybė. Jo darbai pasiekia degraduotų meno etiketę. 1936 m. dekretas jam draudžia tapyti ar kurti exhibitions. Menininkas yra verčiamas į priforceduotą tylą ir slaptumą. Šis slenksnio laikas papildomas fiziniu jo palikimo sunaikinimu; 1944 m. bombų smūgiai Miunche permetė į jo studiją Kaulbachstraße gatvėje, išdegindami daugiau nei du šimtus penkias tapybas, eskizus ir spaudus.
Karba atneša dar daugiau suveikimų. Ende yra pašauktas į Luftwaffe kaip priešugosčių artilerijos operatorius. Jis išgyvena konfliktą, tik tada, kai 1945 m. tampa karo tùriu, laikomu Amerikos armijos. Tačiau pokario metai suteikia atgimimo šviesos kibrelį. 1951 m. André Bretonas, surrealizmo įkūrėjas, susitinka su Edgaru Ende ir pripažįsta jį oficialiu judėjimo nariu. Šis pripažinimas suteikia tiltą atgal į tarptautinę sceną, net kai jis stengia atstatyti savo gyvenimą ir turtą.
Palikimas raide ir eze
Edgaras Ende įtampas išsipliega už jo drobų kraštų į literatūros sferas. Jo sūnus, Michaelas Ende, augo šiame surrealistinių vaizdinio ir intensyvaus intelektualinio debito aplinkos. Tėvo vizijos gauna antrąjį gyvenimą sūnaus prozoje, ypač sapnus laukiančiuose Yor's Minrouden vaizduose knygoje „Niekad nesibaigiantis pasaka“.
Jo meninis vystymasis išlieka įsipergamintas ankstyvojo mokymosi Altonos menės ir amatai mokykloje bei jo mokinio kaip tapytojo ir dekoratoria. Jo įkvėpimai yra specifiniai ir gili, nuo metafizinės Giorgio de Chirico tapybos iki poetiškos Novaliso svoris. Nors didžioji jo pirmausiai sukurta kūryba buvo prarasta Miunche per ugnį, išlikę darbai – tokie kaip Die Brücke (Die Zeit) – lieka kaip vizijos fragmentai, kurie atsisakė būti užgesdinti cenzūros ar karo.