Martinus Rørbye

Dano𝑝iosios Aukso amžiaus tapybinės pažangos pionierius: Martinus Rørbye

Martinus Christian Wesseltoft Rørbye, gimęs 1803 m. Norvegijoje, Drammene, yra viena iš pagrindinių figūru šviesios Danijos Aukso amžiaus žvaigždžių. Nors dažnai buvo prislėptas tokių samtvarių kaip Eckersberg ar Marstrando šešėlio, Rørbye indėlis buvo išskirtinis – jį apibrėžė nekaltas, nuolatos ieškantis kūrybinio kelio dvasia ir pionieriškos kelionės, kurios ne tik išskirtinai išskirtino jį, bet ir giliai perkszirto jo menistinę viziją. Jis nebuvo tik scenų vaizdavė; jis buvo susitikimų kronikierius, jautrus stebėtojas, kuris su neįtikėtinu meistriškume perdavė į skliautį įvairių kultūrų ir kraunių niuansus. Jo gyvenimo istorija yra meistrybės šventumo ir neiperžvalgos smalsumo apie pasaulį už Danijos sienų gausos pasaka.

Pradinio mokymosi ir meninės pamatų laikai

Rørbye's ankstyvieji linkai nebuvo orientuoti į akademinius veiksminus, tačiau jo meninis talentas buvo pakankamai akivaizdus, kad 1820 metais, ketvirtajame amžiuje, septemniametnis galėjo įstoti į Karališkąją Danijos meno akademiją Kopenhagoje. Čia jis tapo dviejų įtakingų meistrų mokinio: Christian August Lorentzen ir, svarbiausia, Christoffer Wilhelm Eckersberg. Eckersberg dėmesys į kruopestį gamtos stebėjimą ir ištikimybę realistiškoms detalėms giliai atgimė Rørbye's viduje, tapdama jo meninės metodologijos pamatu. Tuo pačiu metu Lorentzen meistriškas spalvų naudojimas išplėtė Rørbye's spalvų paletę ir įsidiegsino jame gebėjimą suvokti atmosferinius efektus. Jis greitai išsiskirto akademijoje, 1824 metais pelnė nedidelę sidabro medalyę, o keturių metų vėliau – didelę sidabro medalyę. Nors jis pakartotinai siekė trokštamą didelę auksinę medalyę, ji liko nepasiekiama, kas tapo įrodymu jo pasirengimu eksperimentuoti ir nukrypusti nuo griežtai nustatytų akademinių normų. Net ir šiais formavimo metais jau buvo pastebimi jo būsimo kelionių aistros ženklai; apie 1825 m. parašytas kūrinys „View from the Artist’s Window“ subtiliai užsimino jo troškulį pažinimo per narvo laikomą paukštį, sustingusį tarp namų saugumo ir kviečiančios atviros jūros bekliamumo.

Kelionės ir plečiantys horizontai

Rørbye buvo, be jokios abejonės, labiausiai klestėjantis Danijos Aukso amžiaus dailininkas. Jo kelionės nebuvo tiesiog pramoginės ekskursijos; jos buvo neatsiejama jo meno vystymosi dalis, suteikdama nebeįtikėtiną įkvėpimo ir temų. Pirmą kartą jis išvyko į Norvegiją 1830 m., o vėliau, 1832 m., vėl grįžo į šį kraštą – kelionės, kurios pristatė jam krauniškus kraštožemes, primenančias tuomet populiarius Johan Christian Dahl ir Caspar David Friedrich – menininkų, kurių romantinė jautra subtiliai paveikė jo kūrybą. Ypaingai įsimintiną akimirką šių kelionių metu jis pasidalino su garsiaoju rašytoju Hansu Christian Andersenu; jie kartu keliavo per Jutoslandą, užmezgdami trumpą, bet reikšmingą menininkų draugystę. Tačiau būtent 1834 m. gauta kelionių stipendija tikrai atvėrė Rørbye potencialą tarptautinei pažinčiai. Tai leido jam perbraukti per Niderlandus ir Prancūziją, prieš atvykdamas į Romą – tuomet dinamišką Danijos menininkų uostą, aplink kurį sukauptasi aplink skulptorių Bertel Thorvaldsen. Iš Italijos, kartu su architektu Michaelio Gottlieb Bindesbøll, jis išvyko dar toliau – į Graciją, o net į Konstantinopolį, drąki ekspedicija, įtraukusi jį į pirmųjų skandinavų menininkų, dokumentavusių Otronų imperiją, skaičių. Šios kelionės nebuvo tik vizualinių įspūdžių fiksavimas; Rørbye kruopliai piešė skičus ir žymėjo viską – nuo vietinių papročių bei aprangos iki architektūrinės detalės ir užimtukų panoramos, paversdamas savo patirtį turtingu meninės įkvėpimo tapetą.

Palikimas ir meninė reikšmė

Grįždamas į Kopenhaką 1837년에, Rørbye sugrįžo ne tik su egzotiškais studijų portfelio pilnu, bet ir su padidėjusiu menine savastimi. Jo orientalistinės tapybos darbai, prispilę gyvų spalvų ir užburėjančių scenų, kurias jis matė pat personally, sužavėjo Danijos publiką. 1838 metais jis vienvokai buvo išrinktas į Akademiją už savo turkišką liaudies sceną, sukurtą remdamasis Smyrna aplinkuje padarytais eskizais. Rørbye įtaka išsivelo už jo tiesioginę samtmenių ratą. Jis beveik pusėmys prieš Skageno dažninkus – Michaelą Ancherį, Anną Ancherį ir P.S. Krøyerį – pradėdamas tapyti Skageno, pačiausioje Jūtlandijos uoloje, nustatė meninio pažangos kryptį. Jo atsidavimas fiksuoti realistiškus detales, kartu su jautrumu šviesai ir atmosferai, įtvirtino jį kaip žanro tapybos bei kraštodivio meno meistrą. Nors jis mirė per anksti 1848 metais, palikdamas nebaigtą darbų korpusą, Martinus Rørbye palikimas išlieka įrodymu kelionių, stebėjimo ir meninės inovacijos galimai Danijos Auksinio amžiaus metu. Jis lieka esminiu lyglu tarp klasikinės Danijos tapybos tradicijų ir besivystančio Romantizmo, kuris ap्याvardins didelę XIX amžiaus meną.