Ithaca

Tekstūra, kurioje išraišytas gyvenimas: Julianui Schnabelio pasaulis

Julianui Schnabeliui, tarsi gamtos jėgai, teko iškristalėti gyvybingoje, dažnai chaotiškoje 1980-ųjų Niujorko meno scenoje, kur jis iššūkio metė konvencijoms ir peržengė tapybos galimybių ribas. Gimęs Bruklinėje 1951 m., jis ankstyvojo gyvenimo kursą staigiai pakeitė 1965 m., kai jo šeima persikelbė į Brownsville, Texas – tai buvo formatyvus patirtis, įsidėmėjusi jį svetimio jausmu ir susižavėjimu žalia, nepaformatuota aplinka. Ši dualitė – miesto grubėtė Niujorko prieš platus Teksas as borderlandų peizažus – tapo pagrindine tema visoje jo kūrybinėje kelionėje. Nors jis oficialiai mokėsi Houstono universitete, būtent drąsus paraiškos pateikimas Whitney muziejaus „Independent Study Program“ – pristatyta tarp dviejų duonos riaučių – tikrai parodė jo ikonoklastinę dvasią ir pasiryžimą sulaužyti įtvirtintus standartus. Šis gestas nebuvo tiesiog provokacija; tai buvo deklaracija apie barjerų slopinimą ir meno pristatymą už tradicinių rėmų.

Neoekspresionizmo aušra ir „lėsčių tapybos”

Schnabelio proveržis įvyko su jo revoliucinėmis „lėsčių tapybomis“. Tai nebuvo tiesiog vaizdais papuošti drobės, o labiau asambliažai, sukūrti ant sudaužytų keraminės lėsčių, apgaubtų gipsoiru, vašku ir įvairiais medžiagų sluoksniuose – aksাずつ, taurės ragais, fotografijomis, net medžio skemomis. Šių darbų gryna fizikalitetė buvo revoliucinė; jie nebuvo tiesiog *žiūrimi*, bet patirtiniai kaip skulptūriniai objektai, reikalaujantys dėmesio savo svoriu, tekstūra ir mastu. Ornamental Despair, The Student of Prague ir Fakires įtvirtina šį ankstyvojo laikotarpio stilių, demonstruodami drąsų minimalizmo asketiškumo atsisakymą maksimalistinio išraiškos dėkingumui. Jis neieškojo vientisos paviršiaus ar intelektualinio atsirastumo; jis siekė perduoti emocijas per taktilį intensyvumą ir matomą kūrimo įrodymą – lūžius, skilus ir susikaupiantį sluoksnius, kurie tapo neatsiejama meno naratyvo dalimi. Šis požiūris sutvertino jį augančiam neoekspresionizmo judėjimui – reakcijai prieš ankstesnių dešimtmečių koncepualią griežtį, teikiančią pirmenybę subjektyviai patirčiai ir emociniam rezonansui. Nors jo sėkmė buvo staigi, ji nebuvo be kontroversijų; kritikai, tokie kaip Robertas Hughesas, garsiai pasisakė apie jo kūrybą kaip apie bombastišką ir savivaikišką, palygindami ją su fiziniu jėgos rodymu, o ne su menine vertybe. Vis dėlto, Schnabelis tvirtino savo poziciją dalyvaudamas svarbiose parodose, tokiose kaip Venecijos bienalė 1ė80 m. ir „Nauja dvasia tapybos“ (A New Spirit in Painting) Karališkajame meno akademijos muziejuje 1981 m., tapdamas viena pagrindinių tapybos atgimimo figūru.

Iš erelio skrendimo už drobės: kinematografinė paieška

Schnabelio kūrybinė ambicija išsiplėtė už meno pasaulio ribų, nukreipdama jį į neįtikėtinai sėkmingą karjerą kino režierių teatru. Jo debiutas režisieriaus pozicijoje, Basquiat (1996), buvo jautrus ir vizualiai įtraukiantis biografinis filmas apie Jean-Michel Basquiat, įtrapinantis jauno meno šalių energiją ir turbulenciją. Tai nebuvo tiesiog biografinės istorijos pasakojimas; tai buvo įslėgta patirtis, perteikianti žaizdingą emociją ir kūrybinį procesą už Basquoti meno. Po to sekė Before Night Falls (2000), Reinaldo Arenas autobiografijos adaptacija, pelnyta kritikos pagarbą ir Grand Jury Prize Venecijos kino festivalyje. Tačiau būtent The Diving Bell and the Butterfly (2007) suteikė jam plačią tarptautinę atsidarymą, už which jis pelnė geriausio režisieriaus apd奖 Kanų kino festivalyje, Auksinį GLOBE ir nominaciją „Oskarui“. Šis filmas, pagrįstas prancūzų žurnalisto Jean-Dominique Bauby atsiminimais, buvo kinematografinės empatijos meistriškumas, naudojantis inovatyvias vizualines technikas, kad perteiktų protagonisto vidinį pasaulį. Jo filmai dalijasi tąme pat tema kaip ir jo tapybos – tapatybės, mirtumo ir meno išraiškos galios tyrimais – demonstruodami nuoseklią viziją skirtingose menės.

Įtampų palikimas: tęsiamas dialogas

Nors Schnabelis tiesiogiai neįvardija konkrečių įtakų, jo darbuose galima pastebėti Robert Rauschenberg – su jo kolažais ir rasta medžiaga – bei Kurt Schwitters – žinomų savo „Merz“ konstrukcijomis – atmečiams. Abu menininkai iššūkė tradicinius meno medžiagų suvokimus ir priėmė kasdienybės likučius kaip kūrybinės įkvėpimo šaltinius. Schnabelio gebėjimas eksperimentuoti su mastu, tekstūra ir nekonvencionaliomis paviršėmis giliai paveikė menininkų kartą, skatindamas juos stiprinti ribas ir tyrinėti naujas galimybes tapybos bei skulptūros srityse. Jo kūriniai šiandien dėliojami didžiuosiuose pasaulio muziejų kolekcijose, įskaitant Metropolitan Museum of Art, MoMA, Whitney Museum, Tate Modern ir Centre Pompidou – tai yra įrodymas apie jo neblėstantį poveikį šiuolaikiniam menui. Šiandien Julianui Schnabeliui vis dar skambus kūrybinis balsas tęs plačias tapybos ir kino veiklos sūkurį, išlikdamas gyvu ir provokuojančiu balsu pasaulinėje meno erdvėje. Jis į embodies nepriklausomą įsipareigojimą meninei laisvei ir neustopiamą inovacijų siekį, užtikrinant, kad jo palikimas dar ilgai įkvėps ir iššūk auditorijas.

• Gimė: 1951 m., Brooklyn, New York City
• Pagrindinis judėjimas: Neoekspresionizmas
• Žinomos kūriniai: Lėsčių tapybos (Plate Paintings), Basquiat (filmas), The Diving Bell and the Butterfly (filmas)