Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas
Roger Hilton gimė 1911 m. kovo 23 d. Northwood, Middlesex. Jo ankstyvoji vaikystė buvo pažymėta identiteto transformacija; 1916 m., dėl to laiko vyravusios antivokiškos nuotaikos, tėvai pakeisčiau jo pavardę iš Roger Hildesheim į Hilton. Šis vardų ir pavardžių perkirtojimas tapo tyliu atsisveikinimu su šeimos kilme, kol jis linko link savo oficialaus meno mokymosi.
Mokslo kelias paskvarė jį į laukinių menų Slade mokyklą, kur jis studijavo Henry Tonks vadovavimu. Tonks įtaka, akcentuojanti ekspresinę abstrakciją kaip būdą perteikti psichologinę galybę, tapo pagrindu jo požiūriui į plėtmenį. 1930 m. Hiltonas Slade mokyklos laimėjo Orpen prizą – tai buvo ankstyvas techninio meistriškumo ženklas, kurį jis vėliau pritaikytų eksperimentuotoms formoms. Šis studijų laikotarpis padėjo jo prabūsiems instinktams suteikti tvirtą pagrindą disciplinuotai vizualinės reprezentacijos supratimui.
Beyond London mokomųjų erdvių, Hiltonas praleido laiką Paryžiuje. Šis viešniavimas leido jam užmegzti tiesioginius ryšius su kontinentinės Europos dailininkais, atvėrę jo akis į dinamišką Europos eksperimentavimo sūdvę. Šie ryšiai padėjo pamatus jo požiūriui, nukreipdami jį link avangardinių tendencijų, kurios apibrėžė jo vėlesnius kūrybos metus. Jis buvo žmogus, kurį formavo tiek griežta Slade mokymo sistema, tiek neramioji bei energinga kontinento meno aplinka.
Karo tarnas ir mokymo metai
Antroji pasaulinė karo b-\
n-gala išstūmė jį iš studijos į Britanijos kariuomenę. Jis tarnavo komanduotoju, o ši pareida 1942 metais nukeliavo jį į Diepės smūgį. Tai buvo šiurkšti ir traumatiška patirtis. Po šio smūgio jis maždaug tris metus praleido karo skleistame, todėl net ir šiais sunkiais metais jis stengėsi išlaikyti ryšį su savo malyva, siekdamas išsaugoti gyvenimo tikslą ir dvasinę stiprybę nekolbės sunkiose sąlygose.
Pergalės po karo atėjus, Roger Hilton persisalinė į mokytojo darbą. Per 1947–1948 m. jis dirbo mokytoju Dorset'o apskrityje esančioje Bryanston mokykloje. Šis mokymo etapas buvo tik trumpas epizodas prieš jo grįžimą į meno pasaulio centrą. 1954–1956 m. jis dirbo mokytoju Centrinėje meno ir amatai mokykloje, dalindamasis savo kūrybinę viziją ir metodus naujai studentų kartai.
Meninė veikla Londone ir Kornolijoje
Didelę savo kūrybinio gyvenimo dalį Roger Hilton praleido Londone, gatvių pulso ir miesto energijos viduryje. Būtent čia jo meninė praktika pradėjo truputi formintis, po paveikiu tokių Europos judesių kaip tachizmas ir CoBrA. Judėdami per šiuos urbanistinius ratus, jis kūrė vizualinę kalbą, kuri derinėjosi su kitų poklausio Britijos dailininkų darbu. Jo buvimas sostinėje buvo nuolatinis – tai buvo ryšlarınčių ir tobulinančių görmo būdą, kuris vis labiau linko į abstrakciją periodas.
1965 metais jis nusprendė nuolatiniškai persikelti į Vakarų Kornoliją. Šis posūkis įvedė jį į St Ives mokyklos širdį – menininkų grupę, kuri eksperimentuodama peržengė Britų tapybos ribas. Kornolijos kranto peizažas tapo neatsiejama jo studijos darbo palydove. Tais pačiais metais jis susitiekė su Rose Phipps, užmezgdamas šeimą. Šis persikeliant į naują vietą ir santartinis gyvenimo etapas pažadėjo ramybę, nors jo reputacija tuo tarpu neustojamai augo dėl tarptautinių parodų ir pelnęi prestižinių apdovanojimų.
Didorės ir tarptautinė priebukstė
Septintasis dešimtmetis atnešė esminį pokytį tai, kaip jo kūryba buvo suvokta už artimų aplinkos ribų. 1963 metais jam buvo suteikta prestižingas John Moores tapybos premija, kuri sutapo su jo meninės praktikos visapusiškos atskleidimo ir žinomumo laikotarpiu. Iki 1964 metų jo kūrybos scena išsiplaliojo į dar didesnę erdvę, kai jis pristatė savo darbus Venecijos bienalėje Britų paviliono kambariuose. Ši dalyvystė bienalėje pelnė jam UNESCO premiją, pažymintį svarbų tarptautinį pripažinimą dėl jo unikalaus požiūrio į formą.
Jo indėlis į Britų meno lauką buvo oficialiai pripažintas 1968 metais, kai jam buvo suteiktas CBE titulas. Šis garbnybės ženklas tapo rezultatu daugelio metų siekimo ir įsitvirtinimo kaip stabilios figūros St Ives mokyklos bei platesnės poklausio abstrakcijos meno erdvėje. Roger Hilton reputacija buvo kuriamas per šiuos svarbius etapus bei nuolatinę dalyvavimą didelėse parodose, įskaitant 1974 metų retrospektyvą Londone, Serpentine galerijoje.
Technika ir stiliaus evoliucija
Roger Hilton požiūris į platiną buvo formuojamas per gilią ryšį su Europos avangardiniais judeliais, ypač per spontaniškus tačizmo gestus ir gryną CoBrA grupės energiją. Šis įtampos pojūdis manifestuojasi nuolingame kreipiniame tarp grybos abstrakcijos ir atpažinamo pasaulio. Jis nepasidavė vienai stiliai, taičiausiai kūrė erdvėje, kur susiduria forma ir gestas. Jo kompozicijos dažnai remtasi subtiliu, o kartais ir nerūpestingu figūracijos ir abstrakcijos susidvejimu, kuriame formos gali užsimerkti kūną ar objektą, prieš vėl ištirpstant į tašką ar spalvos dėmę.
Bėgant metams jo kūrybos abstrakcija pradėjo atsiruošti. Bruožiai tapo mažiau rankos judesio meniu, o labiau – objekto buvimo įtampos meniu. Šiuose vėlyviaisoju etapuose jo dėmesys persikrito į nuogą ir gyvūnus. Šie motyvai pasirodavo su tam tikta pirmykščia, gryna kokybe, atlaisvinti nuo bet kokio dekoratyvinio tikslo. Linijos tapo tiesiškesnės, dažnai perteikdamos esminę figūros svorį ar staigų gyvūno judesį. Šis poslinkis link konkretesnės vaizduotės neatsisakė jo ekspresinio stiliaus šaknų, o tiesiog pritaikė jas fizinei kūno realybėi.
Vėliavosios metai ir mirtis
Iki 1974 metų ilgalaikio alkoholizmo sukeltos fizinės pasekmos tapo nebeįmanoma ignoruoti. Roger Hilton vis dažniau jaudėsi savo lovos ribomis, kaip nebegališkas žmogus, kovojantis su savo sveikata. Net ir silpstamas kūnas nepaversė jo kūrybinės energijos: ranka toliau išliko aktyvi. Jis tęsė piešimą, dažnai naudojdamas paprastus priemones, tokias kaip kredas ir popierius, kad užfiksuotų skubias, impulsyvias skizdas. Šie vėliavosieji darbai dažniausiai kreipėsi į žmogaus formą, orientuojantis į nuogą ar gyvūnų siluetus. Pastebėtas dėmesio poslinkis – nuilstantis nuo grynos abstrakcijos link šių pirminių, figūratyviškų temų.
Savo paskutinius gyvenimo akimirkas jis praleido Botallack, nedalaugiame St Ives, pasišlykstantis šio Kornolijos kampelio iki mirties 1975 m. vasario 23 d. Jam buvo 57 metų. Jo gyvenimas užbaigėsi ten, paliekant po savęs kūrybos veiklą, kuri keliavo nuo eksperimentinių abstrakcijos aukštumų link tiesmogesnio, paprasto ir esminio ryšio su figūra.
Skaityti daugiau
Perjungti į spausdinamus版作品
Dėl meno kūrinių ar reprodukcijų, kurių bet kuri pusė yra didesnė nei 105 cm (apie 41 inch), rėmas bus siunčiamas kaip išskaidytas surinkimo rinkinys. Šis metodas užtikrina saugų pristatymą ir apsaugo nuo transportavimo metu galimos žalos.
