Ričardas Dadas

Gyvenimas, apgaubtas fantazija ir nerimu

Richard Dadd – vardas, kuris skamba kartu su meniningu šviesėjimu ir giliu psichologiniu kančia – išlieka viena įtraugiausių figūrų viktorijos laikų menėje. Gimęs 1817 m. Chatham, Kent, jis parašė įtraukiančią, tačiau tragišką istoriją: kelionę nuo perspektyvaus Karališkojo akademijos studento iki Bethlem ir Broadmoor ligoninių pacientas, tuo tarpu kūpdamas stebinamo detalumo ir šiurpios grožio darbus. Nuo ankstyvo }vaikystės Dadd rodė išskirtinį piešimo talentą, kuris buvo puoselėjamas mokantis Rochesterio King’s mokykloje. Šis talentas nukreipė jį į prestižinę Karališkąjį meno akademiją, kur jis buvo priimtas dvidešimtmetį ir 1ng 1840 m. apdovanojamas medaliais už gyvųjų modelių piešimą. Jis greitai įsiliejo į gyvybingą Londono meno sceną, tapdamas „The Clique“ grupės nydaromas naris kartu su tokiaisū kūrėjais kaip William Powell Frith ir Augustus Egg – grupės, žinomos savo pasakojimo meistriškumu ir kruopščiu realizmu. Ankstyvieji sėkmingi darbai, tokie kaip iliustracijos *Book of British Ballads* bei priešpagina *Kentish Coronal*, parodė jo sparčiai augantį gebėjimą kurti vaizdingas istorijas. Šie kūriniai užsiminė fantastiškais nuominais, kurie vėliau taps jo garsiausių, tačiau itin asmeniškų, kūrybos elementais.

Šviesos šešėlis virš Nilo

Lūžio momentas – ir tragiška lankstykos taška – įvyko 1ng 1842 m., kai Dadd kartu su Siru Thomasu Phillipsu dalyvavo ekspedicijoje į Artusias. Kelionė per Europą, Graikiją, Turkiją, Siriją ir Egiptą iš pradžių atrodė kaip didelė galimybė meninei pažintai. Tačiau keliaujant palei Nilą, Dadd pradėjo patirti šiurpų transformacijos procesą. Jo asmenybė pasikeitė dramatiškai: jis pasid 된 deluzinėms įmonei, centruotoms aplink Egipto dievą Osirį, ir vis stiprėjančiam persekiojimo jausmui. Grįžęs į Angliją 1843 m., jo būklė sparčiai pabodo, pasibaigdama horibiniu aktu: tėvo nužudymu, kurį sukėlė įsitikinimas, kad jis kovoja su pačiu blogio įvėsybiu. Šis įvykis paskyrė Daddą į kalėjimą, po to – trumpos bėgimo bandymo – galiausiai į Bethlem psichiatrijos ligoninę, tuo metu žinomą kaip Bedlamas. Šiuolaikinė medicina leidžia manyti, kad Dadd kenčia buvo nuo paranoidinės schizofrenijos – būklės, kuri tragiškai pasikartojo ir kituose jo šeimos nariais. Menas už sienų Nepaisant įkalėjimo, Daddo meninė dvasia ne išnyko. Nuostabu, kad šviesūs gydytojai, tokie kaip William Wood ir Sir W. Charles Hood, atpažino meno terapinę vertę ir aktyviai skatinė jį tęsti tapimą. Būtent dešimtmečius praleidus Bethlem ir vėliau Broadmoor ligoninėse, jis sukūrė daug savo ikoninių kūrinių. The Fairy Feller's Master-Stroke, išplėtotas, itin detalus perių karalystės vaizdas, tapo jo magnum opus – įrodymu tiek apie meninę meistriškę, tiek apie suplitusią psichiką. Šis paveikslas, kartu su daugybe kitų, atskleidžia pasaulį, pilną fantastinių существа, kruopščiai atvaizduotos žolės ir nerimo pojūčio. Be perių, Dadd toliau tyrinėjo kitas temas: portretus, kaip pavyzdžiui Dr. Alexander Morison; tokias serijas kaip *Sketches to Illustrate the Passions*, suteikiančias jautrius žvilgsnius į žmogaus emocijas; taip pat detalizuotus laivų vaizdus ir peizažus – kaip *Port Stragglin* – kurie parodė jo neįtikėtiną gebėjimą miniaturisto tikslumu užfiksuoti tiek fantaziją, tiek prisiminimus. Šie darbai nebuvo tiesiog laisvalaikio užimtys, o gili jo vidinio pasaulio išraiška, gimusi ligoninės sienų ribose.

Atrašytas palikimas

Richard Daddo meninė vizija buvo – ir išlieka – unikali. Jo kūriniai išsiskiria obsesiniu detalumu, fantastiniu turiniu ir psichologiniu gyliu. Jis nebuvo tik paprastai iliustruojantis perės ar orientacijos scenas; jis kūrė ištisus pasaelius, prisunčtus prie šiurpios grožio ir slėptos melancholijos. Nors po mirties 1886 m. jo menas daug metų buvo nuošvotas, paskutinėms dešimtmečiams Daddo kūryba patyrė didžiulį atgimimą. Jo įtampą galima pajusti daugybės menininkų, rašytojų ir muzikantų darbuose – ypač pastebimai grupėje „Queen“, kurio daina „The Fairy Feller's Master-Stroke“ yra tiesiogiai įkvėsta jo paveikslą. Terry Pratchett taip pat pripažino Daddo įtaką savo fantastiniams kūriniams. Šiandien Richard Dadd pripažįstamas kaip esminė viktorijos meno istorijos figūra – įrodymas apie neblėstančią kūrybiškumo galią net ir susidūrus su giliu asmeniniu kančiais. Jo paveikslai toliau užburia ir suprotina, suteikdami žiūrėtojams žvilgsnį į protą, kuris yra vienu metu tiek meistriškai vaizduojantis, tiek tragiškai sulaužytas. Jo istorija tarnauja kaip jautrus priminimas, kad meninis genijus dažnai gali kartu bendrauti su vidiniu nerimu.