William Morris Hunt

Amerikos Barbizon dailės pionierius

William Morris Hunt, gimęs 1824 m. Brattleboro, Vermont, yra viena lemiamų figūrų XIX amochio amerikietiškojo meno plėtroje. Jis nebuvo tik paprastas paveikslų kūrijas; jis buvo šalininkas, pedagogas ir katalizatorius, kuris Barbizonos mokyklos principus atnešė į Amerikos žemę. Hunto kilmė atspindėjo tiek tvirtus visuomeninius šaknius – jo tėvas kilęs iš Vermonto įkūrėjų, o motina – iš turtingos Konektikuto šeimos –, tiek augančią meninę jautrią, kuri galiausiai perbraižė amerikietiškojo tapybos horizontus. Jo ankstyvoji gyvenimo dalis buvo lydima privilegijų, tačiau taip pat pradinio kūrybinio polinkio slopinimo, situacijos, kuri buvo ištaisyta, kai jo ryžtinga motina, Jane Leavėltė Hunt, priešinamasi konvencijoms perkėlė šeimą į Europą siekdama užtikrinti vaikams tinkamą meninę mokymąsi. Šis drąsus žingsnis paruošė grindus Huntui giliam susidvejimui su Europos meistrais ir galiausiai suformavo jo išskirtinį stilių.

Formavimo metai Prancūzijoje: Milletas ir Barbizonos ratas

Hunto oficialusis mokslas prasidėjo Paryzuje, dirbant su Thomasu Couture, kur jis įgijo klasikinės technikos pagrindus. Tačiau būtent susitikimas 1851 m. Paryžiaus salone negrįžtamai pakeitė jo meninę trajektoriją. Jean-François Millet’o *Sėjėjas* surezonavo giliai su Huntu, išprovokuodamas esminį estetinės jautros pokytį. Jis atsisakė griežtų akademinės tapybos ribojimų ir įstėkė į dvejų metų tiesioginių studijų laikotarpį su Milletu Barbizonos mieste. Šis pasinėrimas Barbizonos mokyklos širdyje tapo transformatyviu. Akcentas į *plein air* tapybą – tiesioginį darbą iš gamtos – ir įsipareigojimas vaizduoti kaimo gyvenimą su sąžiningumu bei realizmu tapo Hunto meninės filosofijos pamatais. Jis įsisavino ne tik Milleto techninį požiūrį, bet ir gilią pagarbą darbo orui bei kasdienybės grožio esmei. Istorikas Davidas McCullough zazdėjo, kad šis prancūziškas mokymasis reikiamai pažangino Hunto vystymąsi, o S.G.W. Benjamin atpažino jo vaidmenį nukreipiant jaunus amerikiečių menininkus link Paryžiaus ir Miuncheno, skatindamas naują drąsą technikoje ir stiliuje.

Grįžimas į Ameriką: Portretas ir peizažas

Sugrįžęs į Jungtines Valstijas 1855 m., po susituokimo su Louise Dumaresq Perkins, Huntas užsitikrino vietą kaip iškilmingas menininkas Bostone. Nors jis pasiekė didelę sėkmę kaip portretistas – įamžindamas tokių žinomų asmenų veidus kaip William M. Evarts, Charles Francis Adams ir senatorius Charles Sumner – peizažų tapyba išliko esmine jo meninės tapatybės dalimi. Jo peizažai atspindėjo Barbizonos įtaką: laisvą brushių vedimą, realistišką kaimo scenerijų vaizdavimą ir aštrią atmosferinių reiškinių jautrią suvokimą. Jis ne tiesiog reprodukavo gamą; jis siekė įčiupti jos esmę, nuotaiką ir praegačiausius grožio akimirkas. Žymūs šio laikotarpio darbai apima *Vėluojantį vaiką*, *Mergę prie šaltinio*, *Giedrotą su rankos旋转 (Hurdy-Gurdy) berniuką*, *St. Johns upės vaizdą* (1874), *Motį su karve* (1874) ir *Niagaros kaskadą* (1878). Tačiau 1872 m. įvyko tragedija, kai Didysis Bostono gaisras sunaikino daugelį jo paveikslų kartu su vertinga prancūziško meno kolekcija, įskaitant ir jo brangiatą Milleto *Sėjėjo* kopiją. Vėlesnie metai, palikimas ir meninė filosofija Nepaisant šio sunaikinimo, Huntas toliau tapė, priimdamas užsakymus freskom, kurias kūrė Albany, Niujorko valstijoje, kapitolyje. Šios alegorinės scenos, deja, greitai paviršo dėl netinkamo montavimo, prisidėdamos prie gilaus nusivylimo ir depresijos laikotarpio. Ši patirtis pabrėžė jo ištikimybę meninei integritetui bei tinkamų medžiagų ir vykdymo svarbą. 1878 m. jis išleido *Pokalbius apie meną* – straipsnių rinkinį, kuris išaiškino jo meninę filosofiją ir sulaukė plačios pripažinimo. Hunto palikimas išsiplėčia už jo pačių kūrybos ribų. Jis buvo atsidavęs mokytojas, kuris skatino jaunus menininkus priimti realizmą ir *plein air* tapybą, palikdamas neištriniamą žymą amerikietiškojo meno vystymosi istorijoje. Jis gynė posūkį nuo akademinės konvencijos link tiesioginio ir sąžiningo susidvejimo su gamta, puoselėdamas unikalią amerikietiškojo meno balsą. Jo įtaka matoma daugybėje vėlesnių menininkų darbuose, tvirtinant jo vietą kaip lyderio amerikiškojoje Barbizonos judėjime ir tikro modernios tapybos pionieriaus. Jis išlieka svarbiusia grandimi tarp Europos tradicijų ir augančios XIX amočio Amerikos meninės tapatybės.